Aspius aspius (Linnaeus, 1758)
Kūnas stiprus, verpstės formos, nugara tamsiai melsva, šonai sidabrinės spalvos, pilvas baltas. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, kiti pamatuose rausvi, jų viršūnės pilkos. Žiotys labai plačios, priekinės savo kampais siekia statmenį, pravestą per akies vyzdžio priekinį kraštą; tuo žymiai skiriasi nuo panašių žuvų.
Salačiai paplitę Vidurio ir Rytų Europoje nuo Elbės iki Uralo, jų nėra į pietus nuo Dunojaus, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, upėse, įtekančiose į Ledinuotąjį vandenyną. Jie gyvena srauniose upėse, mėgsta rėvas, akmenuotas seklumas. Žiemoja gilesnėse duobėse. Lietuvoje salačiai gyvena Nemune, Neryje, Šventojoje, Žeimenoje, Merkyje ir kitose didesnėse upėse, Kuršių ir Kauno mariose, retesni pratakiuose ežeruose, pvz., Sartuose. Gyvena pavieniui, tačiau rudenį susirenka būriais žemiau rėvų ir kartu medžioja. Ypač aktyvūs prieblandoje. Lietuvoje salatis – vienintelė plėšri karpinė žuvis.
Salačiai užauga iki 1 m ilgio ir 10 kg svorio, dažniausiai sugaunami 40-60 cm ir 1-3 kg. Neršia anksti pavasarį, balandžio mėn., kai vandens temperatūra būna +8-10°C.
Salačius labiausiai vertina sportinės žūklės mėgėjai. Jie gaudomi spiningu, museline meškere. Salačių žuviena sausa, ašakota, tačiau prieš žiemą sukaupia daug riebalų ir tokiu metu sugauti salačiai būna skanūs, ypač sūdyti arba parūkyti.
Salatis yra saugoma pagal Berno konvenciją rūšis. Leidžiama gaudyti ne mažesnius kaip 52 cm salačius.