Galbūt, patys vyriausi medžiotojai dar prisdimena laikus, kai tetervinai Lietuvoje buvo medžiojami. Iš tikro, dar prieš 100 metų jų populiacija buvo pakankamai gausi, nes natūralių buveinių, maisto ir ramybės šiems paukščiams buvo pakankamai.
„Medžiotojas ir medžioklė”, 2009 / 6
Selemonas Paltanavičius
Galbūt, patys vyriausi medžiotojai dar prisdimena laikus, kai tetervinai Lietuvoje buvo medžiojami. Iš tikro, dar prieš 100 metų jų populiacija buvo pakankamai gausi, nes natūralių buveinių, maisto ir ramybės šiems paukščiams buvo pakankamai. Profesorius T. Ivanauskas prisimena savo vaikystės įspūdžius iš savo vaikystės, kuriuos aprašo „Gamtininko užrašuose“: „Važiuodami į stotį, ypač pavasario atsostogų metu, kartais sutikdavome medžiotoją, nešiną stambiu kurtiniu ar juodu kaip anglis raudonbruviu tetrvinu. Tai būdavo dažniausiai kurio nors girios kaimo gyventojas, apsiavęs vyžomis, apsivilkęs švciesiai pilka gunčia ir pasikabinęs per petį menką vienvamzdį pistoninį šautuvą. Tuomet dar nesupratau, kad medžioklė yra jo pragyvenimo šaltinis, o tik su pavydu žiūrėdavau į tokį medžiotoją ir toli jį lydėdavau akimis.“
Žinoma, tik Pietų Lietuvoje tetervinus medžiojo kaip pragyvenimo šaltyinį, kitur jis buvo pramoginės, kilminmgesnės medžioklės dalis. Turint pomenyje, kad paukščių medžiojimas mūsų krašte niekada nebuvo prioritetine medžioklė rūšimi, vargu ar protingas populiacijos dalies reguliavimas būtų daręs įtaką. Tačiau gana gausiai populiacijai pakenkė ne medžioklė, bet daugybė kitų veiksnių, lėmusių gyvenamosios aplinkos degradavimą: visų pirma aukštapelkių, šviesių beržynų su aikštelėmis, natūralių pamiškės pievų sunaikinimas. Ne mažiau lemtingas buvo pamiškės dirvų, kuriose tetervinai mėgsta rankioti akmenukus, lesioti želmenis ir ilsėtis, tręšimas – trąšų granulės galėjo veikti kaip aktyvūs nuodai ar sukelti pavojingus liekamuosius reiškinius.
Kokia šiandien tetervino būklė? Ar pažįstame šį palyginti retą, sėsliai gyvenantį, saugomą paukštį?
Prieš ketvertą dešimtmečių net medžiotojams buvo kilusi dilema, plačiai aptarinėta uždraudus medžioti tetervinų pateles – buvo suabejota, ar jas lengva atskirti. Tada atsirado toks anekdotas: vienas medžiotojas klausia, kaip atskirti patiną nuo patelės, kitas atsako, kad pirmiausia reikia nušauti, o tik po to galima nustatyti paukščio lytį. Tačiau – jis taip ir nepaaiškino, pagal kokius požymius jis tai padarys…
Matyt, kvailesnės situacijos negalima sugalvoti. Tačiau – ji tikrai buvo, pati tikriausia. Tebūnie tai mūsų istorija… Manau, kad tetervinų lytinis dimorfizmas yra toks ryškus, kad tokių klausimų net negali kilti. Štai tetervinai patinai ryškiai juodi, žvilgantys, su per sparną einančia balta juostele. Baltas ir paukščio pauodegys, matomas tetervinui burbuliuojant. Uodegos kraštutinės plunksnos daug ilgesnės ir išlenktos lyg lyra. Kuo patinas senesnis, tuo šios plunksnos ilgesnės. Patinų raudoni plikos odos antakiai pavasarį būna gerai matomi. Patelių šis antakis taip pat raudonas, tik visai nežymus. Tetervos raibos, su švelniu rusvumu, o jų dengiamose plunksnose nėra jokių baltų dėmelių.
Ypatingas yra tetervino patino balsas – pavasarį burbuliavimas geru oru būna girdimas per porą kilometrų, čiuksėjimas – mažesniu atstumu. Patelės tik keistai kvoksi, ypač pabaidytos ar skraidydamos tuokvietės teritorijoje.
Šiandien tetervinai paplitę nuo Alpių, Anglijos, Skandinavijos iki Primorjės, šiaurėje iki Kolos pusiasalio ir Baltosios jūros. Tiesa, daug kur Europoje jie labai reti, sutinkami tik kalnuotuose regionuose, nes tikrųjų jų buveinių beveik neliko. Lietuvoje sutinkamas daugelyje miškų, tačiau ne visur vienodai gausus. Prieš 20 metų jų būta apei 7 tūkstančių, Lietuvos ornitologų draugijos tinklapyje pateiktoje „Lietuvos paukščių vietiniųš perinčių populiacijų gaudsoje (1999-20001)“ teigiama, kad 1996-1998 m Lietuvoje gyveno iki 7000 tetervinų patinų (poligaminėms rūšių teikiamas patinų skaičius), o 1999-2001 iki 3000 patinų. Matyt, šie skaičiai galėtų turėti tokią matematinę išvestinę – kadangi patinų ir patelių gausa gamtoje yra artima ar patinš yra šiek tiek daugiau, bendra populiacija gali svyruoti nuo 5-6 iki 10 -12 tūkstančių, Visgi gamtoje tetervino populiacija yra ne tokia gausi, nes tą sąlygoja tinkamų biotopų mažėjimas, trikdymas, yapč tuoktuvių ir veisimosi metu ir, neabejotinai, plėšrūnų gausa.
Lietuvoje tetervinai mėgsta miškų pakraščius, senas beužaugančias biržes, pamiškių pelkaites su krūmynais. Gyvena jie ir aukštapelkėse – nesvarbu, kokio natūralumo jos bebūtų. Kuo pelkė atviresnė, tuo paukščiams geriau – lesinėdami ant žemės jie tokiose vietose gali pastebėti bet kokius pavojus. Labai tinka pelkės su smėlio kalvom, kaip kad yra Čepkeliuose ar rytų Lietuvoje. Tetervinai nemėgsta ištisų miško masyvų. Kai kur Dzūkijoje nuo seno tetervinai skrisdavo į grikienas, kitur – į ražienas. Žiemą be spanguolių, žalių ant žemės surandamų augalų jie naudoja labai daug beržų žirginių. Todėl dažnoje pelkėje ar retmiškyje galima iš toli pastebėti plikuose medžiuose juoduojančius tetervinus.
Pamatyti teterviną – didelė laimė: tai stambus, įspudingų fomų paukštis. Jeigu jų nepamatėte iš tolo, o priėjote arti, galite nemaloniai krūptelėti, kai pabaidyti tetervinai triukšmingai kyla į orą. Sparnų galais pykšėdami į medžių šakeles, jie bemat pakyla aukščiau ir skubiu polėkiu nutolsta už gretimo medžių guoto. Ten paprastai leidžiasi ir toliau sprunka pėsti. Nors tetervinas yra gana baikštus ir pastabus, tačiau toks būna ne visada – perinčios patelės taip pasitiki slepiama raiba spalva, kad nekyla nuo lizdo net žmogui priėjus per porą žingsnių. Paukščiams toks patiklumas ne visada palankus, nes kaip tik perinčios patelės tampa lapių, kiaunių ar mangutų grobiu, o su jomis pražūsta ir visa dėtis. Matyt, šiuo būtų galima aiškinti nenormalų santykį tarp patinų ir patelių, nes žiemos pulkuose iš dešimties paukščių dažnai būna 6-7 patinai ir 3-4 patelės. Beje, patinai labiau nukenčia tuoktuvių metu bei kitais metų laikais, nes vištvanagiai juos medžioja su ypatingu azartu. Teko matyti, kaip vanagas ore bandė sugauti jį pastebėjusį ir iš tuokvietės sprunkantį juoduką patiną. Dar daugiau sykių teko rasti pabirusias tetervinų plunksnas, bylojančias apie sėkmingas vanago medžiokles. Štai tik per vieną pavasarį tetervinų tuokvietėje Labanoro girioje buvo rasti vištvanagio sudraskyti net 5 suaugę patinai.
Tetervinas mūsų krašte – istorinių girių reliktas. Daug kas jame senoviška ir primityvu. Juos galime išsaugoti ik mes patys – reguliuodami plėšrūnų gausą, saugodami tetrvinų biotopus, maindami trinkdymą ir besaikį važinėjimą ramiausiuose girisos kampeliuose.
Tetervinai gana dažnai poruojasi su kitų artimų rūšių paukščiais – žinomi tokie hibridai su kurtiniu, kuriuos profesorius T.Ivanauskas pavadino gargatūnais, taip pat su fazanu, žvyre, virbe. Lietuvoje gargatūnai stebimi ir dabar – dažniausiai tokie mišrūnai atsiranda ten, kur kurtinių populiacija yra labai silpna ir kurtinės, neradusios sau tinkamo partnerio, atklysta į tetervinų tuoktuvių vietas.
Vaizdas iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šaltinis: www.gmu.lt