Abramis brama (Linnaeus, 1758)
Karšių kūnas smarkiai suplotas iš šonų, kuprotas. Nugara tamsiai pilka, žalsva ar ruda, šonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir žuvies dydžio, melsvai sidabriniai, balsvi, pilkšvi, senesnių žuvų – gelsvi, pilvas baltas. Galva maža, žiotys apatinės, išsikišusios, tarsi dumplės, į priekį. Uodegos skiautės nelygios, apatinė ilgesnė. Pelekai tamsiai pilki. Pauodegio pelekas dantytas (plakio lygus) ir žymiai ilgesnis nei plakio (23-28 šakoti spinduliai).
Karšiai paplitę nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos šiaurės, sutinkami Juodosios, Azovo, Kaspijos jūrų baseinuose, nevengia ir apysūrio vandens, jų yra Arale. Lietuvoje karšiai gyvena labai įvairiuose vandens baseinuose, jų nėra tik srauniuose upeliuose, labai sekliuose ežeruose ir užpelkėjusiuose miško ežerėliuose. Dideliuose ir giliuose mažai maisto turinčiuose ežeruose, pvz., Plateliuose, Dusioje, Akmenoje, Vištytyje karšių populiacijos nėra gausios.
Karšiai užauga iki 70-75 cm ilgio ir 7 kg svorio, dažniausiai sugaunami 35-45 cm ir 1-3 kg. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +12-16°C. Į nerštavietes pirmieji atplaukia patinai. Jie patamsėja, tampa šiurkštūs, pasidenhia balkšvais nerštaspuogiais. Karšiai per nerštą labai baikštūs, išbaidyti į nerštavietę gali ir nebegrįžti. Ne veltui, anksčiau, prie tų ežerų, kuriuose gyveno karšiai, per nerštą būdavo draudžiama plaukioti valtimis, bažnyčiose skambinti varpais.