Leuciscus idus (Linnaeus, 1758)
Jaunos meknės panašios į kuojas, vyresnės – į šapalus, tačiau jų kūnas platesnis, galva žymiai siauresnė, trumpesnė nei šapalo. Kūno spalva tamsesnė ir ryškesnė. Akys gelsvai žalios. Žvynai smulkesni nei šapalo, išsidėstę ryškiomis išilginėmis eilėmis. Būdingas meknių bruožas – geltona raumenų spalva. Pasitaiko auksinės arba raudonos spalvos meknių forma – orfa.
Meknės paplitusios Euroazijoje nuo Prancūzijos iki Skandinavijos šiaurės, rytuose iki Lenos upės baseino. Jų nėra Italijoje, Mažojoje Azijoje. Lietuvoje gyvena Nemune, Neryje, kitų upių žemupiuose, mėgsta lėtą srovę, todėl jų nėra mažuose upeliuose, upių aukštupiuose. Dažnos Kuršių mariose, pasitaiko Rytų Lietuvos ežeruose, pvz., Lakajų, Zaraso, Žeimenio, Kriaunelio, Antalieptės vandens talpykloje.
Meknės užauga iki 80-90 cm ilgio ir 6-8 kg svorio, dažniausiai sugaunamos 2-3 kg. Neršia gegužės mėn., dažnai plaukia neršti į upelius.