lot. Silurus glanis (Linnaeus, 1758)
Kūnas pleišto formos, į uodegos pusę plonėjantis, galva didelė, plati. Nugara tamsiai žalia, didelių individų – beveik juoda, šonai pilki žali, su marmurinėmis dėmėmis. Pilvas pilkšvas, margas. Nugaros pelekas mažas. Žiotys plačios, jose daug smulkių dantų. Ant viršutinės lūpos yra pora ilgų, ant apatinės – dvi poros trumpų ūsų. Akys mažos, gelsvos. Kūnas pilkas, gleivėtas.
Šamai paplitę Europos didžiosiose upėse (Dniepre, Dunojuje, Done, Volgoje, Kuroje) bei ežeruose į rytus nuo Reino, gyvena Baltijos, Juodosios, Kaspijos, Aralo jūrų baseinuose, aptinkami ir apysūriuose vandenyse, o taip pat ir Užkaukazėje. Šamų nėra į Arkties vandenyną įtekančių upių baseinuose, Skandinavijoje gyvena tik mažoje Pietų Švedijos dalyje. Lietuvoje šamų daugiausia Nemune, ypač deltoje, taip pat nuo Druskininkų iki Alytaus, Kauno mariose. Ežeruose šamai reti, kiek daugiau jų pasitaiko dideliuose, pratakiuose, tačiau nebūtinai giliuose ežeruose, pvz., Sartuose,
Samave.Šamai gali užaugti iki kelių metrų ilgio ir 300 kg svorio. Tokių milžinų pasitaiko Dunojuje ir kitose didelėse Europos upėse. Lietuvoje šamai gali užaugti iki 100 kg, tačiau dažniausiai pagaunami keliolikos ar keliasdešimties kilogramų svorio. Neršia vasarą, kai vanduo sušyla iki +18°C ir daugiau, dažniausiai birželio-liepos mėn. Tuo metu jie išplaukia į seklesnes vietas, neršia naktį, labai triukšmingai.
Žvejai mėgėjai šamą sužvejoja retai, dažniau Nemune ties Druskininkais. Gaudomi dugninėmis, palaidinėmis, masalui naudojant varles, žuvis, kartais net paukščių žarnas. Pastaraisiais metais šamų labai sumažėjo, juos reikia pradėti veisti dirbtinai.
Šamas yra Berno konvencijos saugoma rūšis. Žvejams mėgėjams per dieną leidžiama sugauti vieną ne mažesnį kaip 75 cm ilgio šamą.