Vilniaus medžiotojų draugijos Ažugirio medžiotojų klubo nariai (prezidentas Algimantas Kunigėlis) lapkričio 14 dieną savo medžioklės plotuose Utenos rajono Balčių miške surengė kiek neįprastą hubertinę medžioklę…
„Savanaudiška” medžioklė
„Medžiotojas ir medžioklė”, 2009 / 6
Robertas Vaitonis
Vilniaus medžiotojų draugijos Ažugirio medžiotojų klubo nariai (prezidentas Algimantas Kunigėlis) lapkričio 14 dieną savo medžioklės plotuose Utenos rajono Balčių miške surengė kiek neįprastą hubertinę medžioklę. Medžiojo stirnas. Sumedžiojo keturias. Taigi medžioklė kaip medžioklė – su medžioklės ragais, žvėrių išguldymu, pagerbimu… O tada stirnas nulupo, padalijo į trylika porcijų, sudėjo į maišelius ir… išvežiojo medžioklės plotuose vargingai gyvenantiems senoliams.
Kaip tvirtina klubo prezidentas, surengti tokią medžioklę paskatino Bernardinų bažnyčioje per Šv. Huberto garbei aukotas šv. Mišias pasakyti šilti žodžiai apie medžioklę, medžiotojų vaidmenį gamtosaugoje, būtinybę pasidalyti gamtos teikiamomis gėrybėmis… Taip jau būna, kad tokie geri žodžiai tarsi brandi sėkla kartais turi savybę imti ir sudygti. Žinoma, jei patenka į paruoštą, supurentą dirvą. Šį kartą kaip tik taip ir atsitiko.
Apie tai gal ir nederėtų rašyti. Juk geri darbai daromi ne tam, kad apie juos visi išgirstų, kad už juos būtų atlyginta. Galiausiai pati geradarystė ne tik taurina žmones, bet ir teikia džiaugsmo. Juk duoti veik visada maloniau nei gauti.
Apie šią „savanaudišką” medžioklę užsimename tik todėl, jog ne tik blogi, bet retsykiais ir geri pavyzdžiai būna užkrečiami.
Vienur, žiūrėk, į medžioklės sezono uždarymo šventę medžiotojų klubai ar būreliai pasikviečia medžioklės plotuose gyvenančius kaimo gyventojus – tų plotų savininkus, kitur per paskutinę metų medžioklę žvėreliams išvežiojami pašarai, dar kitur… surengiama tokia medžioklė kaip ši. Visi tokie nesavanaudiški poelgiai – tai vis akmenėliai ne į medžiotojų daržą, o iš jo. Juk kuo mažiau bus priešpriešos tarp mūsų šeimos ir nemedžiojančios visuomenės, tegul dažniausiai ir visai nepelnytos, tuo bus geriau visiems.
Kaip tvirtina klubo prezidentas, surengti tokią medžioklę paskatino Bernardinų bažnyčioje per Šv. Huberto garbei aukotas šv. Mišias pasakyti šilti žodžiai apie medžioklę, medžiotojų vaidmenį gamtosaugoje, būtinybę pasidalyti gamtos teikiamomis gėrybėmis… Taip jau būna, kad tokie geri žodžiai tarsi brandi sėkla kartais turi savybę imti ir sudygti. Žinoma, jei patenka į paruoštą, supurentą dirvą. Šį kartą kaip tik taip ir atsitiko.
Apie tai gal ir nederėtų rašyti. Juk geri darbai daromi ne tam, kad apie juos visi išgirstų, kad už juos būtų atlyginta. Galiausiai pati geradarystė ne tik taurina žmones, bet ir teikia džiaugsmo. Juk duoti veik visada maloniau nei gauti.
Apie šią „savanaudišką” medžioklę užsimename tik todėl, jog ne tik blogi, bet retsykiais ir geri pavyzdžiai būna užkrečiami.
Vienur, žiūrėk, į medžioklės sezono uždarymo šventę medžiotojų klubai ar būreliai pasikviečia medžioklės plotuose gyvenančius kaimo gyventojus – tų plotų savininkus, kitur per paskutinę metų medžioklę žvėreliams išvežiojami pašarai, dar kitur… surengiama tokia medžioklė kaip ši. Visi tokie nesavanaudiški poelgiai – tai vis akmenėliai ne į medžiotojų daržą, o iš jo. Juk kuo mažiau bus priešpriešos tarp mūsų šeimos ir nemedžiojančios visuomenės, tegul dažniausiai ir visai nepelnytos, tuo bus geriau visiems.
Šaltinis: www.gmu.lt