lot. Lota lota (Linnaeus, 1758)
Kūnas minkštas, pailgas, pleišto formos, uodeginė dalis iš šonų suplota. Žvyneliai labai smulkūs, įsitvirtinę giliai odoje. Oda labai gleivėta. Galva plokščia, didelė, žiotyse yra smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, ruda, šonai tamsiai žalios, rudos ar gelsvos marmurinės spalvos, margi, pilvas pilkšvas. Jaunos vėgėlės tamsios, beveik juodos. Pažandėje yra vienas ilgas, šalia šnervių – du trumpi ūseliai.
Vėgėlės – vienintelės gėlavandenės menkės. Kaip ir jūrinės menkės, tai šiaurinių vandenų žuvys. Jos paplitusios beveik visoje Eurazijoje šiauriau Balkanų ir Pirėnų pusiasalių, Didžiojoje Britanijoje – tik rytinėje dalyje, Italijoje – tik Po upės baseine, jų nėra Kryme, Šiaurės Kaukaze. Lietuvoje vėgėlės gyvena tiek ežeruose, tiek upėse, bet visur negausios. Daugiau jų susirenka Nemuno žemupyje, prasidėjus migracijai prieš nerštą. Anksčiau buvo labai gausios visuose šaltavandeniuose upeliuose, giliuose ežeruose.
Vėgėlės gali užaugti iki 60-80 cm ilgio ir net iki 10-12 kg svorio, bet dažniausiai sugaunamos 0,2-2 kg. Literatūroje rašoma, kad pasitaiko vėgėlių, sveriančių daugiau nei 20 kg, tačiau Lietuvoje jos žymiai smulkesnės, svoris neviršija 5-6 kg. Vėgėlės – vėlai rudenį ar net žiemą neršiančios žuvys, jų nerštas prasideda, kai vanduo atšąla iki +1-1,5°C, kartais neršia po ledu. Didžiuosiuose mūsų ežeruose gali neršti net vasario mėn. Jaunos vėgėlės yra bentofagai, minta zoobentosu, kitų žuvų ikrais, mailiumi, suaugusios plėšrūnės ėda ir negyvą maistą. Nepaprastai rajos, yra pasitaikę atvejų, kai ant kabliuko užkibusi vėgėlė būdavo prarijusi dar tris kitus masalo gabalėlius su kabliukais. Vasarą ežeruose pasitraukia arba į giliausias vietas, arba į upes. Pastaraisiais metais vėgėlių labai sumažėjo. Manoma, kad tam įtakos turėjo didelis jų apsikrėtimas parazitais, kuriuos platina paukščiai, ypač pastaraisiais dašimtmečiais pagausėję kirai. Baltuosiuose Lakajuose visų vėgėlių kepenys pažeistos kaspinuočio Triaenophorus lervomis, daugelyje Trakų ežerų vėgėlės aklos dėl parazitinės akių kataraktos.
Vėgėles verta veisti dirbtiniu būdu, nes ežeruose jos minta menkavertėmis, dažnai negyvomis žuvimis. Vėgėlių kepenyse, taip pat kaip ir menkių, kaupiasi riebalai, todėl jos yra vertinamos kaip delikatesinis produktas.
Žvejams mėgėjams leidžiama gaudyti ne mažesnio kaip 49 cm ilgio žuvis.